Legenda apie Alaušą ir Piršėną

 Gyvenusi Balninkuose daili mergina, vardu Balandė. Kartą čia užklydęs lietuvių karžygys Alaušas ją išvydo ir įsimylėjo. Pasipiršo merginai, išvykdamas pažadėjo sugrįžti ir vesti.

 Netikėtai Balninkus užpuolė kryžiuočių būrys, kuriam vadovavo riteris fon Piršonas. Narsiai gynėsi gyventojai, bet jėgos nelygios buvo. Sunaikinęs gyvenvietę, Piršonas pagrobė daug belaisvių, tarp jų ir dailiąją Balandę.

 Netoli tenujojęs karžygys Alaušas, greit jį pasiekė žinia apie nelaimę. Pasuko lietuvių karių būrys atgal, ir įvykusi kova su kryžiuočiais. Nematydamas mūšio baigties, iškvietęs Alaušas į dvikovą Piršoną. Narsiai abu vadai kardais kirtosi. Bet vienas, ir antras kovoj sužeistas buvo.

 Krito ant žemės Alaušas, o iš jo žaizdų upeliais kraujas tekėjęs. Jam subėgus į daubą, ežeras atsirado. Bet nemirė Alaušas. Jis lig šiol gyvena ežere, kuris jo vardu pavadintas – Alaušai. Gynęs tėvynės žemę, teisus kovoje buvo Alaušas. Jo tyras kraujas ištekėjo, todėl ir šiandien Alaušų ežero krantai švarūs.

 Sužeistas krito fon Piršonas. Iš pliaupiančio kraujo irgi ežeras atsiradęs. Tik daug blogo, juodo kraujo nutekėjo, todėl ir šiandien Piršono ežero krantai tokie klampūs, purvu aptekę. Piršono dvasia ežere apsigyveno, bet neturi ji ramybės, nors aplink gausiai sargais – ajerais – apsistatė. Prisiminęs kovą, Alaušas sunerimsta. Apsiniaukia dangus, kyla audra, ir Alaušų ežero vandenys stumiasi Piršono link. Keršto bijodama, traukiasi Piršono dvasia atgal.

 Išpranašavo tada lietuvių vaidilos, kad Lietuva tapsianti laisva ir Alaušas gausiąs ramybę, kai Rytuose gims didvyris su žvaigžde kaktoje.

 Ilgėdamasis tėvynės laisvės, Alaušas nuo to laiko kiekvieną pavasarį ir rudenį ištiesdavęs iš ežero ranką ir į vandens gelmes nusitempdavęs vaikiną, nes norėdavęs pasiteirauti, ar negimė dar žvaigždžiakaktis didvyris. Vietiniai gyventojai, norėdami Alaušo dvasią pergudrauti, kasmet į ežerą metę gyvus šunis ir kates, kad žmonių aukų vandeny nebūtų.

 Balandė, mylimojo Alaušo netekusi, pavirto paukšte. Ir atsitūpė Balandė medy, kad iš tolo Alaušų ežerą regėtų, kad amžiams su mylimuoju nesiskirtų. Pradėję žmonės ilgainiui tą vietą Balandžiais vadinti.